|
Gegužes 21, penktadieni, Vytauto Didžiojo universiteto Menu centre (Daukanto g. 28) vyko žaidimas-paskaita "Atsitiktinumo fenomenas" (atsitiktiniai išradimai, atsitiktines pažintys, atsitiktiniai poelgiai ir t.t.).
Penkmecio proga sugalvojome neiprasta stalo žaidima, kuris remiasi spektaklio “Stumbras ant taburetes” fabula".
Paskaita paremta faktais ir video dokumentika iš "Psilikono teatro" archyvo. Praktiškai išbandyti atsitiktinumo teorija bus galima žaidžiant neiprasta stalo žaidima.
Žaidimas „Gyvenimo azartas“ – pirmine spektaklio žvalgyba, haliucinacinis pasivaikšciojimas Lepšiu mišku, pakeliui kaip grybus renkant pagrindinio spektaklio herojaus – našlio Stumbro - pasaulio fragmentus ir išbandant silikoniniu leliu lankstuma. Žaidimo taisykles paprastos: reikia mesti kauliuka ir keliauti i prieki. Žaidima sudaro 40 langeliu. Kiekvienas langelis – silikono leliu figureles gulincios, formelese, kuriose buvo atlietos, iš kuriu atsirado. Visiškas atsitiktinumas, kiek užtruksime kelyje ir ka jame sutiksime – ginkluota kiški ar šeimos gydytoja, Stumbres širdi, seksualia Blizge ar kilpa. Svarbiausia yra nulipti nuo taburetes ir judeti pirmyn. „Gyvenimo azartas“ sukurtas taip, kad verstu judeti i prieki visus, kurie trypcioja vietoje, nesiryždami gyventi toliau. |
|
„Psilikono teatro“ penkmečio proga žiūrovams -
spektaklis “ ir žaidimas
Stumbras stovintis ant taburetės – tai statistinis lietuvis, priėjęs kelio galą, netekęs perspektyvų. Nusivylimas ir savižudybės, į kuriuos 2007 m. šiuo spektakliu norėjome atkreipti dėmesį, šiandien tapo normaliu ir nieko nestebinančiu reiškiniu. Galvojam, kad svarbu „Stumbrą ant tabutetės“ parodyti masinio lipimo ant taburečių metu – dabar daugelis taip balansuoja, o kiti jau ir virvę užsirišę. Miglotose kultūros politikos perspektyvose neinstitucinis „Psilikono teatras“ ir pats atsidūrė „ant taburetės“. Imti ir pasikarti, aišku, būtų labai lietuviška. Bet ne! Spektaklyje mes ištraukiame Stumbrą iš kilpos ir verčiame jį judėti pirmyn. Todėl laukiame spektaklyje visų, kurie nori papildyti optimizmo atsargas.
„Stumbras ant taburetės“ paremtas tikrais įvykiais: 2007 sausio 28 d. Kėdainių girininkijoje Norvegijos pilietis N.K.E. nušovė stumbro patelę. Pagrindiniu spektaklio veikėju tampa našlys Stumbras, po žmonos netekties skandinantis sielvartą butelyje ir ieškantis prieglobsčio alkoholikės Ežiukės, seksualiosios Blizgės bei šamanės Vovieros glėbyje.
Prieš spektaklį visi galės išmėginti neįprastą žaidimą, kuris remiasi spektaklio fabula. Žaidimas „Gyvenimo azartas“ – pirminė spektaklio žvalgyba, haliucinacinis pasivaikščiojimas Lepšių mišku, pakeliui kaip grybus renkant Stumbro pasaulio fragmentus ir išbandant silikoninių lėlių lankstumą. Žaidimo taisyklės paprastos: reikia mesti kauliuką ir keliauti į priekį. Žaidimą sudaro 40 langelių. Kiekvienas langelis – silikono lėlių figūrėlės gulinčios, formelėse, kuriose buvo atlietos, iš kurių atsirado. Visiškas atsitiktinumas, kiek užtruksime kelyje ir ką jame sutiksime – ginkluotą kiškį ar šeimos gydytoją, Stumbrės širdį, seksualią Blizgę ar kilpą. Svarbiausia yra nulipti nuo taburetės ir judėti pirmyn. „Gyvenimo azartas“ sukurtas taip, kad verstų judėti į priekį visus, kurie trypčioja vietoje, nesiryždami gyventi toliau.
„Stumbras ant taburetės“ bus rodomas balandžio 23 d. 19 val. Menų spaustuvės „Kišeninėje“ salėje. |
|
Buvo 2005 m. pavasaris. Pagaminau kiškio formos silikoninį antspaudą ir norėjau ant popieriaus atspausti tūkstantį kiškių Baltijos šalių grafikos meno projektui „Now art now future“. Spausti nesisekė – atspaustieji kiškiai atrodė nekaip. Todėl nuploviau nuo antspaudo dažus ir, ieškodama defektų, ėmiau atidžiai tyrinėti patį silikoninį kiškį. Patampiau jo letenas, pamėginau lankstyti tamprias ausis, keletą kartų mečiau jį ant stalo, stebėdama, kaip nuo smūgio dreba uodega. Su silikoniniu kiškiu buvo smagu žaisti, nes jis nepasidavė – pirštu nulenki jam ausį, bet vos tik paleidi - jis vėl ją pastato. Taip netikęs antspaudas tapo puikia silikono lėle.
Netrukus atsirado kiti nemažiau ištvermingi silikoniniai kiškio bendraamžiai: meškinas, vilkas, varlės patinas ir čiukčius. Visi jie tapo herojais pirmajame spektaklyje ilgu ir drąsiu pavadinimu: „Manęs neužkrušit!“ – pareiškė ištvermingas zuikis“.
Lėlės perėmė fizines silikono savybes - ištvermę ir lankstumą. Kiekviename spektaklyje jos demonstruoja šitas savybes, rodo žiūrovams pratimus, padedančius išgyventi kasdienybėje.
Taip silikonas virto psilikonu – lėlės, judindamos savo tamprius kūnelius, iš tiesų mankština ir grūdina žiūrovo sielą (psyche gr. siela).
Per penkis metus Psilikono teatras sukūrė 10 spektaklių, kuriuos rodė Lietuvoje ir užsienyje.
Lietuviškai, angliškai, vokiškai, švediškai, rusiškai ir itališkai, kartu su gyva muzika nuo klasikinės gitaros solo iki kamerinio orkestro.
Anksčiau „Psilikono teatras“ užklupdavo žmones meno nepaliestose vietose ir jie atsitiktinai tapdavo žiūrovais. Rodėm spektaklius pusnuogiams žiūrovams, iki kaklo sulindusiems į burbuliuojantį baseiną. Daugiabučių kiemuose mūsų žiūrovais tapdavo vietinio alaus kioskelio lankytojai, jau po kelis bokalus susivertę.
Dabar nustojome užpuldinėti. Laukiam, kad žiūrovai patys ateitų į spektaklį. Tie, kurie ateina patys, yra, aišku, geriausi žiūrovai – kultūringi, visko daug matę ir girdėję ir ieškantys dar nematyto. Bet mes pasiilgstam žiūrovų, kuriuos anksčiau sutikdavom atsitiktinai - kurie neina į teatrą, kurie niekada negalvoja apie meną, bet gyvena jausdami gyvenimo skonį ir turi jumoro jausmą. Norėčiau, kad jie ateitų, nes iš jų mes mokėmės ir jie nemažai prisidėjo, kad „Psilikono teatras“ būtų toks, koks yra.
Auksė Petrulienė |